Verslininkas Marcas Lore'as apie „įkūrėjo režimą“, blogus samdymus ir kodėl rizikos vengimas yra mirtinas

Verslininkas Marcas Lore’as jau pardavė dvi bendroves už milijardus dolerių. Dabar jis planuoja po poros metų pristatyti savo maisto pristatymo ir išsinešimo verslą „Wonder Public“ už ambicingą 40 mlrd.

Neseniai Niujorke asmeniškai kalbėjomės su Lore apie „Wonder“ ir jos pagrindinį tikslą – palengvinti valgio planavimą, tačiau taip pat palietėme Lore valdymo filosofiją. Žemiau pateikiama dalis to, ką jis turėjo pasakyti apie pastarąjį frontą, lengvai suredaguotas, kad būtų ilgesnis ir aiškesnis.

Mokymas apie vadinamąjį įkūrėjų režimą, kai steigėjai ir generaliniai direktoriai aktyviai dirba ne tik su savo tiesioginėmis ataskaitomis, bet ir su „praleisti lygio“ darbuotojais, siekdami užtikrinti, kad maži iššūkiai netaptų dideliais (Brianas Chesky veikia taip, kaip Jensenas Huangas iš Nvidia, Elonas Muskas ir Samas Altmanas, be daugelio kitų):

Taip, įkūrėjo režimo dalykas man nelabai patiko, nes aš veikiu kitaip. Aš tikrai sutelkiu dėmesį į šią vizijos, kapitalo ir žmonių idėją. Kiekvieną savaitę rengiame susitikimą su vadovų komanda ir kas savaitę skiriame dvi valandas vien tik pamatiniams vizijos elementams, strategijai, organizacijos struktūrai, kapitalo planui, veiklos valdymo sistemoms, kompensavimo sistemoms, elgesiui, vertybėms, pvz., dalykai, kurie, jūsų manymu, jau nustatyti.

Jūs sakote: „O, taip, mes jau elgėmės. Mes jau padarėme vertybes. Mes užsiėmėme veiklos valdymu. Mes turime savo strategiją“. Tačiau kai augate ir judate greitai, nuostabu, kaip tai keičiasi laikui bėgant, ir jūs norite neatsilikti nuo to… ir tiesiog apie tai kalbėti ir kalbėti.

Kai visi yra visiškai suderinti ir turite tikrai gerų žmonių, jūs tiesiog leidžiate jiems bėgti; Man visai nereikia dalyvauti. Taigi aš nesikišau į žmonių veiklos specifiką, jei tik žino strategijos ir vizijos niuansus. Kai jūs susisiekiate su savo komanda, o jie su savo komanda, visi juda teisinga kryptimi.

Kaip Lore galvoja apie tinkamų žmonių samdymą:

Man tikrai labai patinka samdyti roko žvaigždes. Pavyzdžiui, tai yra kiekvienas žmogus (aš samdau). Anksčiau maniau, kad galima apklausti ką nors ir per valandą nuspręsti, ar tas žmogus yra roko žvaigždė. Aš tikrai taip maniau, ir manau, kad kiti žmonės taip pat.

Tai neįmanoma. Aš pasamdžiau tūkstančius žmonių. Valandos trukmės interviu negali pasakyti, ar kas nors yra roko žvaigždė, o daugiau kartų gausite medų. Kažkas kalba gerai, skamba gerai, sako teisingus dalykus, turi reikiamos patirties, tada nepasiseka, o jūs stebite, kodėl.

Aš pradėjau grįžti prie gyvenimo aprašymų ir bandyti nubrėžti koreliacijas, ir tai, ką radau, yra aiškus modelis, kurį superžvaigždės turi savo gyvenimo aprašymuose, kurie skiriasi nuo ne superžvaigždžių. Tai nereiškia, kad žmogus, neturintis superžvaigždės gyvenimo aprašymo, negali būti superžvaigždė. Pasiilgstu tų žmonių, viskas gerai. Bet kai matau ką nors, kas turi superžvaigždės gyvenimo aprašymą, jis beveik visada yra superžvaigždė. Kai kalbu su jais, jau žinau, kad noriu juos įdarbinti, o tai labiau tik tam, kad įsitikinčiau, kad man nieko netrūksta elgesio, kultūros ar vertybių požiūriu – norime, kad ten būtų suderinta.

Tačiau gyvenimo aprašymas turi parodyti akivaizdų sėkmės lygį kiekviename darbe, kuriame jie dirbo. Tai reiškia kelis paaukštinimus. Tai reiškia, kad reikia likti įmonėje pakankamai ilgai, kad būtum paaukštintas, o kai išeini iš vienos įmonės į kitą, tai yra didelis žingsnis. Superžvaigždės nejuda į šonus. Jie nepereina iš geros į blogą kompaniją, nes blogos įmonės turi mokėti daugiau, kad pritrauktų žmones, todėl kartais jos iškrato palaidus žmones, kurie nėra tokie geri, kurie tiesiog nori eiti dėl pinigų.

Bet jūs randate ką nors, kuris yra (viršuje) 5%, ir žiūrite į jo gyvenimo aprašymą, jis panašus į: bumas, bumas, paaukštinimas, paaukštinimas, paaukštinimas, paaukštinimas, paaukštinimas, paaukštinimas, o tada didelis šuolis … paaukštinimas, paaukštinimas, didelis šuolis . Kai gaunu tą gyvenimo aprašymą, rodantį tą akivaizdų sėkmės lygį, aš jį paimu ir sumoku jiems viską, ko jiems reikia. Man labai svarbu, kad ten būtų ta superžvaigždė. Ir jūs sukuriate superžvaigždžių kompaniją.

Turite turėti tinkamą veiklos valdymo sistemą, kad jie tiksliai žinotų, ką turi daryti, kad pasiektų kitą lygį. Nes superžvaigždės yra labai motyvuotos. Jie nori žinoti, ką jiems reikia padaryti, kad pasiektų kitą lygį, ypač Z. Jie nori žinoti ir būti paaukštinti kas šešis mėnesius.

Galiausiai Lore’as kalba apie savo įsitikinimą, kad didesnės rizikos prisiėmimas yra būdas užsitikrinti startuolio ateitį, net jei toks požiūris daugeliui gali atrodyti priešingas:

Žmonės visada neįvertina status quo rizikos ir pervertina riziką, kad pasikeis. Aš tai matau vėl ir vėl ir vėl.

Jei turite gyvybei pavojingą sveikatos būklę, o gydytojas sako: „Jums liko gyventi šeši mėnesiai“, tada bandomasis vaistas ar bet kas, net jei tai labai rizikinga (gerai atrodys). Jūs iš esmės ieškote galimybių rizikuoti, kad nebūtų tos neišvengiamos mirties.

Jei esate labai sveikas ir viskas klostosi puikiai, o kas nors sako: „Imkite šį eksperimentinį vaistą; tai gali priversti jus gyventi ilgiau“ (daugelis sakys), „Žinai ką? Tai per daug rizikinga. Aš tikrai sveikas. Aš nenoriu mirti nuo šio narkotiko.

Tačiau startuoliai labai skiriasi nuo didelių įmonių. Kai dirbate tokioje didelėje įmonėje kaip „Walmart“ (kurios JAV elektroninės prekybos verslą Lore’as pradėjo pardavęs vienai iš savo įmonių), viskas susiję su laipsnišku tobulėjimu. Nėra paskatos rizikuoti.

Kaip startuolio įkūrėjas, tikėtina, kad mirsite. Tikėtina, kad mirsite kiekvieną dieną, kai gyvenate ir darote šį paleidimą. Tikimybė yra 80%, o tik 20% tikimybė, kad tai iš tikrųjų pasiteisins. Taigi, priimdami sprendimus, turite į tai atsižvelgti. Turite ieškoti galimybių rizikuoti, sumažinti riziką mirti. Status quo yra blogiausia, ką galite padaryti. Nieko nedarymas yra didžiausia rizika, kurią galite prisiimti.